2017 m. lapkričio 15 d., trečiadienis

Tarpsezoninis pyragas "Pelėda"

Net nepajutau, kaip įpusėjo lapkritis: dar ne žiema, bet ir ne visai ruduo - toks keistas laiko tarpas tarp sezonų. Kai vėlai vakare, nutilus miesto ūžesiui, išeinu į balkoną ir po kojomis nešlama lapai, kaip būna dienomis, išgirstu tą tylą. Tokią bekraštę tamsių ir ilgų naktų tylą, jog rodos, kad niekada ir nečirpė svirpliai, ir nebuvo į medžių lajas sugrįžę paukščiai. Kai be paliovos lyja ir net pasnyguriuoja, bet, popiet pakaitinus saulei, ima atrodyti, kad storam vilnoniam paltui dar per anksti. Kai sugrįžta prisiminimai apie vienatvę ir neviltį, savęs ir šilumos paieškas, prieš keletą metų sugriuvus santuokai (net jei labai gražiai vienas kitą paleidom), ir apie pirmuosius pasimatymus su naujuoju mano žmogumi, Barzdžiumi, kartas nuo karto statant sienas aplink širdį ir suabejojant, ar jau laikas. Toks keistas laiko tarpas tarp rudens ir žiemos, paženklintas drąsa, skausmu, dėkingumu ir begaline meile.


Prisimenu, kaip prieš du metus, kai susipažinau su Barzdžiumi, sakydavau draugams, kad jei reikėtų įvardinti vieną dalyką apie jį, be jokios avejonės, tai būtų - pomėgis gaminti. Jau į antrą pasimatymą jis man atnešė savo keptų obuolių pyragėlių, į trečią atitempė maišą sausainių, kartą iš pačio ryto užėjo į darbą su kalnu bananinių blynelių, o kai sirgau išvirė puodą sriubos. Taigi nieko nuostabaus, kad po kurio laiko mūsų pasimatymai persikėlė į virtuvę, kuri tapo visa ko centras. Bet grįžkime prie pradžios - būtent šis tarpsezoninis pyragas su obuoliais, moliūgu ir apelsinais ir buvo pirmasis valgis, kurį paruošėme kartu žvakėmis apšviestoje virtuvėje.



Aš dar atsimenu, kaip tą vakarą dviese suvalgėme beveik pusę pyrago ir viskas aplinkui tapo daug geriau, kaip dienorašty prieš miegą užrašiau: "niekad netikėjau, kad mes surandame vienas kitą, jog suvaldytume laukines širdis, jog pakeistume tai, kas mums nepatinka vienas kitame, nes yra kaip tik atvirkščiai - susitinkame, jog širdis išlaisvintume, sukurtume intymumą ir jame pasikeistume patys, į tokius, kuriais norime būti." Parašius tokius žodžius, supranti, kad kelio atgal nėra, kad ir ką kalbėtų protas; o atėjus šiam lapkričiui, tvirtai žinojome, kad vieną vakarą būtinai ir vėl iškepsime šį pyragą. Jau trečią kartą. Iš visos širdies.


P.S.: Pats pyrago pagrindas yra trapus, bet tuo pačiu švelnus ir purus, labai lengvai tirpstantis burnoje, o įdaras, kuriuo užpildomas pagrindas, pastarąjį trumpai apkepus, minkštas, drėgnas, gaivus ir kvepiantis apelsinais.